Feeds:
Įrašai
Komentarai

bolivijos ataidai

ai ai, jau paskutine kovo diena, kazkur pastebejau, jauciu nora uzbaigti menesi ir bolivijos ispudzius. siandien pirma diena cusco, peru ir jauciu, kad sitame siauru gatveliu mieste ir sitoje inku palikimo prisirpusioje salyje greitai isbles bolivijos akcentai. kad ir kokie ryskus jie buvo paskutinemis dienomis.

kaip ir buvau zadejes paskutiniame irase, is bolivijos sostines issinesdinau (tik ne taip greitai, kaip zadejau..) prie titicaca ezero. dar budamas autobuse, bet pro langa zvelgdamas i ezera, jauciau, kad arteju link to, ko man truko trinantis po miestus ir minant visada po kojomis esancia zeme ar grindini – gryno oro, vandens, vejo ir akimirkos ramybes.

nesusilaikiau ir uzsidegiau mintimi isplaukt paburiuot i ezera kokiu nors nedideliu zvejo laiveliu. uzklausiau salia sedejusio boliveno, su kuriuo nuo keliones pradzios perismeteme keliais zodziais ir dalinomes tos dienos laikrasciu, ka jis man galetu patarti situo klausimu, nes neketinau naudotis turistams skirtomis paslaugomis, kurios kainuoja daug ir yra neisvengiamai lydimos ´turisto, perkancio paslaugas-vietinio, parduodancio paslaugas,´ santykio). aisku, sako, turiu pora laiveliu. pasnekejom apie detales, kaina, dave savo numeri ir copacabanoj issiskyrem savo keliais.

ketinau kita diena is pat ryto plaukti paburiuoti, bet viskas isejo visai kitaip. mat pirmadieni copacabanoj nedirba ne vienas is dvieju banku, o bankomatu ten nera. o as turejau labai mazai pinigu. gerai, kad sutikau draugus, kurie mane pigiai prakiso i hostely ir pamaitino tadien.

antradieni buvo juros dienos (kai bolivija kare prarado pakrante; si diena kazkodel minima sventiskai – yra laisvadienis, po gatves zygiavo vietinis orkestras, vakare buvo geriama ir linksminamasi) minejimas ir popiet atsidare tik bankas, priimantis kreditines korteles, kurios as neturiu. teko issikeisti atsarginius 10 doleriu. treciadienio rytui uzsisakiau laiveli 9.30, nes bankas turejo atsidaryti 8 ryto.

kita ryta sutartu laiku pasirode mano autobuso pakeleivio tevas, atirklaves laiveli, ir kartu nuejome laukti i banka, nes, pasirodo, turi atsidaryti tik 10 ryto. kol banko darbuotojas atvyko is la paz ir atidare savo kromeli, ismuse 11. uz pusvalandzio jau kelem irklus su senoliu. mano didziam nusivylimui, teko nemazai irkluoti, kol galiausiai pakilo vejas. ta laika praleidome dalindamiesi savo pusryciais ir plepedami apie si bei ta.

tardamasis del laivelio, klausiau, ar galesiu vienas isplaukti, sake, kad taip. bet kai pamaciau, kokia senolis turi bures tvirtinimo ir valdymo sistema, abu sutareme, kad gerai, jog neisplaukiau vienas. kol vejas neapsisprendes kaitaliojosi, spejau issimaudyti vidury ezero, numigti siestike, o popiet prasidejo mano issvajotasis zaidimas su melynaja bure ir veju.

taip sutartasis triju keturiu valandu plaukimas istyso ir saule pradejo judeti link horizonto. senolis taip isismagino, kad man teko tramdyti jo uzsidegima plaukti ten ir dar ten, nes taip ir nepavyko pavalgyti pietu tadien, kaip galvojom, o manes dar lauke valandos kelias pesciomis nuo jo namu iki copacabana. aisku, jam tai vienas malonumas buti ezere – nereikia trintis su bobomis namie, o ir pinigeliai byra.

keista buvo, kad net ir islipus i kranta, jis neskubejo manimi atsikratyti. pasikviete namo uzvalgyti, pavaisino arbata, suderejom gera kaina, pazaidem stalo futbola, primygtinai kviete apsilankyti po metu, kai jau bus irengtas jo namelis-koplycia, kur galesiu apsistoti, o paskui dar ir palydejo gera gabala mane. saunus tas ezero senis.

o kitadien issinesdinau is ramaus, bet gan turistinio kaimelio i saules sala. keltas ismete pietiniame salos dalyje – turistu supermarkete, bet as ir dar vienas belgas patraukem pesciomis i pietus, kur musu ziniomis, nera tiek turistu (mat vieitne bendruomene neparduoda zemiu uzsienieciams, statantiems hostelius ir restoranus, todel ten beveik nera turistams iprastu patogumu ir pasilinksminimo vietu).

per tris valandas keliavimo i kalna kylanciu ir besileidzianciu takeliu sutikome vos kelis turistus, traukiancius atgal i pietus ir kelis vietinius, einancius namo po darbo laukuose, salos viduryje. mat saloje, kuri yra istesto kalno formos, yra tik trys gyvenvietes ir po visa sala issimete laukai, kuriuose vietiniai augina bulves, pupas, kukuruzus ir saldzias bulves (daugiau niekas ten neauga, nes per aukstai). tad jiems tenka nemazai pasivaikscioti, kai reikia priziureti paselius.

nors saloje praleidau tik dvi naktis (ir viena pilna diena), atrode, kad ten isbuvau daug ilgiau. nors nieko y patingo neveikiau – gaminausi valgyt lauko virtuveje ant lauko krosneles, skaiciau, ejau miegoti anksti ir keliausi anksti; kita diena isejau pasivaikscioti po kalnus, issimaudziau dviejuose papludymiuose, kuriuose nebuvo ne vieno zmogaus, vel ejau anksti miegoti.

gryzus i hostely copacabanoj, seiminke paklause, kaip praleidau laika. labai gerai, sakau. taip, sako, ten vyksta pasisemti energijos. ir isties, jauciausi taip,  lyg tas dvi dienas buciau praleides energetiniame baseine. gal neveltui toje saloje senieji indenai buvo pristate sventyklu ir garbino viena savo dievu – saule.

o dabar – jau peru ir laikas pietauti.

didysis sestadienis

esu beveik euforijos busenoje, nes jau isauso (ir ipusejo) antra diena, kai nebeskauda galvos.. praejusi sestadieni pradejau spangti nuo skaudancios galvos ir temperaturos ir balansavimo ties nuliniu energijos lygmeniu. galvojau, kad siaip, pakepino smegenis saule, ar alaus ir aukscio misinys sudarke mano vestibiuliarinio aparato funkcijas. galvojau, praeis kita diena. gal penktos dienos vakara pradejau jaustis geriau, nuejau laimingas miegoti. is ryto – vel tas pats. galvoju, neblogai mane jezus priverte pakenteti uz tai, kad nelegaliai prisistatineju jojo vardu. galvoju, teks eiti i baznycia ir atsiprasyti, bet kojos nunese i vaistine. o ten man pasake, kad ,tikriausia, tai – gripas ir idave ibuprofeno. viskas tvarkoje dabar. pagarba siuolaikinei farmacijai, kuri gali pagaminti piliules, uzmusancias visokio tipo skausmus ir negalavimus vienu ypu.

uzsibuvau la paz, bet nedaug ka nuveikiau.. uzvakar nuejau paziureti alejandro jodorowski filma ´el topo´, tai issilakste paskutiniai virusai ir iskepe pilnaties spinduliuose. ryt poryt trauksiu i saules sala indenu gerbiamiausiame titicaca ezere, is kurio atsirado visas ju pasaulis. o paskui laukia nauji veidai (inku imperijos palikuonys), garsai (neabejoju, kad jie naudoja savita ispanu kalbos varianta), kvapai (na gerai, koka lapu kvapas – visur toks pat), skoniai (sako, kad maistas ten – ivairesnis ir skanesnis, be to, yra juros gerybiu!) ir nuotykiai. ir visa tai, su bolivija palyginys, milziniskoje salyje – peru.

kad zinotum, kaip pasiilgau saules, silumos ir gryno oro! la paz – miestas issimetes abiejose slenio pusese, o autoparke dominuoja senos ir labai senos masinos. taigi, daznai tenka skrosti kokio nors autobuso, palengva lipancio i kalna, ismesta ismetamuju dulkiu debesi. o kartais, kaip dabar, net nereikia niekur eiti – gardusis dyzelio kvapas pats pasiekia pro atidarytas interneto kavines duris. sakytum, galeciau eiti i kita. ne negalima, nors rysys cia ne auksinis, bet uztat turi puikias ausines, per kurias galiu klausyti muzikos, kurios klausydavau paskutinemis savo gyvenimo londone dienomis..

o stai vakar la paz isties buvo labai taikus miestas. nedarbo (didysis) penktadienis isgyne didziaja dali miestieciu i copacabana, pasiziureti i po gatves nesiojama virgen de copacabana (kopakabanos mergele) statula arba i kaimelius arba ´i gamta´. as irgi neatsilikau – isvaziavau su kitais turistais i auksciausia pasaulyje slidinejimo trasa ant 5300 m aukstyje esancio kalno. pasidairyti. paciupineti sniega. pasiziureti i kosmoso spinduliu tyrinejimo laboratorija.

popiet gryzau i la paz ir negalejau patiketi savo akimis ir ausimis – pustustes gatves; negirdeti kasdieniniu petardu sproginejimu, anei kas kelias akimirkas pypsinciu autobusu, mikrushkiu, taksi ir kitu ishprotejusiu vairuotoju. tik katedros varpai ignoruodami viska, varpais pranesdavo laika. o petardos – tai neatskiriama demonstraciju ir protesto eityniu dalis. tiesa, dar neissiaiskinau, is kur atsirado si tradicija, bet ´suvius´ girdejau kiekviename mieste, kurio kasdienybes neatskiriama dalis yra demonstracijos ir protestai.

vakar net antimaishtines policijos neteko matyti ju iprastiniuose gatviu kampuose. bolivieciai atsakingai ziuri i sventaja savaite. tik vakare, einant pas kolega turista, is tolo pamaciau neiprastai daug zmoniu gatveje. is tolo buvo matyti kazkokie kareiviai sventinemis uniformomis, su blizganciais kalavijais ir blizganciomis triubomis. priejus arciau, gatviu sviesoje procesijos priekyje iziurejau dar vienos mergeles statula, oriai pakilusia virs visu mirtinguju galvu. kadangi buvau beveik paciame procesijos, kuria saugojo karine policija, gale, maciau tik juoda mergeles skraiste. idomu, ji verke, sypsojosi ar gerejosi savo zemiska kariauna. siaip ar taip, sutemu apsiastame tusciame mieste si kareiviu ir giedanciu moteru procesija atrode makabriskai. o gal samokslininkishkai.

kol sutikau savo kolega turista, palaipsniui suzinojau, kad mieste galioja sausas istatymas – alkoholio negalima nei parduoti, nei vartoti nuo pat nulines didziojo penktadienio valandos! juk tai diena, kai mire Dievas!, siek tiek supykusi ir isizeidusi pasake kolegos hostelio recepcioniste, kai paklausiau, kodel kodel kodel visi barai uzdaryti, o tuose keliuose veikianciuose negalima net alaus gurkstelti. kaip as tada pavydejau kaimieciams, kuriems negalioja jokie kvaili apipelije istatymai, nes po asmeninio sauso gripinio isatymo jauciausi ishtroshkes skystos duonos.. tiesa pasakius, gal ir gerai, kad la paz galioja toks istatymas, nes net ir sito drakonisko istatymo galiojimo diena teko matyti ne viena ´pavargusi´ ir kokiame nors kampe sulinkusi pilieti. rasysiu poryt laiska merui, kad turistams neturetu galioti sitas istatymas.

nuobodusis miestas sucre

siandien susiruosiau palikti sucre, miesta, kuris pries simta metu prarado sostines statusa, bet ne ambicijas buti sostine (liko konstitucine sostine, su auksciausiuoju tesimu). pasirode, kad issemiau visus nuotykius, kuriuos man galejo pasiulyti sitas savo gan patraukliose kolonijines architekturos senamiescio gatvese.

beveik puse mieste praleisto laiko lijo, net hostely tekdavoo plaukti per kiemeli nuo kambario iki virtuves ar vonios. vakarais leisdavausi i baru paieskas, nes i pagrindineje aiksteje esancius barus, kuriuos nutupdavo gringos (turistai, daigiausia – anglosaksai), netrauke. pasirodo, kad nelabai yra tu baru. vakar atradau viena, bet ir tame apie 10 valanda vakaro sedejo vos keletas moksleiviu. nesuprantu, kur eina alaus gerti dviejuose sito miesto universitetuose besimokantys studentai.

ta proga nusprendziau vykti i cochabamba – didesni miesta, pasinerti i miesto surmuli, nes jau kokios trys savaites dairausi po kaimelius arba mazus miestelius. sucre – per ramus miestas, galvoju. o stai siandien atgijo sucre. prasiverze susikaupes miestelenu nepasitenkinimas. visa diena mieste girdeti suviai, ataidintys nuo miesta supanciu kalnu. pasirodo, tai ne policija kokaino prekeivius medzioja, o miestelenai pagrindineje miesto aiksteje mitinguoja. mat sucre yra viename is 6 bolivijos departamentu (vadinamu ´media luna´ – verciama kaip pusmenulis (lietuvoje) arba kruasanas (argentinoje), kurie nori issikovoti autonomija bolivijos sudetyje. tiesa pasakius, jie patys gerai nezino, ko nori – ar tik teise valdyti visus naudingus isteklius, esancius ju teritorijoje, ar ir istatymu leidyba uzsiimti. aisku, kad viskas prasidejo nuo to, kad kairuolisku paziuru indenas prezidentas, nusprende siek tiek perskirstyti gerbuvi, itraukdamas indenus, kurie visalaik buvo uzriby, o tai paliete ekonominius turtingiausiu departamentu ir oligarchu interesus.

jau turiu vaziuoti, nes protesto mitingas isdraike viesojo transporto sistema.

potosi, bolivia

siandien mane prigirde potosi kapinese. is pradziu vieni gedetojai juodais drabuziais (nelabai tinka sitas lietuviskas zodis bolivietiskoms kapiniu realijoms, nes jie klause muzikanto, grojancio velei, juokavo tarpusavy ir juokesi is manes, megavosi chicha (gerimas is kukuruzu, panasus i gira) ir atsuktuvu is plastmasinio kibiro. kai priejau pakalbeti su vyru, kuris pasiule man isgerti, tai jo boba tuoj pat ikiso kokos lapu ir dar legía gabaliuka (toks pilkas trapus is pelenu ir sodos pagamintas daiktas, kuris gali buti saldus, rugstus ar surus, pyragelio ar sudo formos ir padeda issiskirti alkaloidams is kokos lapu).kai jau nusprendziau, kad nenoriu prisigerti kapinese (mat kontinental pusryciai hostelyje jau senokai buvo suvirskinti), atsisveikinau ir man visi mojo, senes nuo kokos lapu parudavusiais dantimis, vyrai juodais drabuziais, i cigones panasios moterys ir netgi pati seniausia, tik quechua mokanti sene, visiems dalijusi koka lapus.

nespejau ne 10 minuciu pasivaikscioti, kai priartejau prie kitos grupeles, apsedusios ratu savo senes kapa. tik spejau pasmalsauti zvilgsniu ju pusen, kai man pamojo vienas vyras ir jau zinojau, kuo tai kvepia. mano prisistatymas prasidejo plastmasine taurele vynuogiu degtines (kazkur netoliese metesi butelis, bet pilstoma buvo is plastmasinio bidonelio), tada kaushas chicha, pries tai, kaip visada, nupilant po tris lasus (stengdavausi, kad lasai butu riebesni..) ant kapo, o po trumpo pavykusio prisistatymo (pagyre, kad gerai sneku ispaniskai), gavau dar taurele atsuktuvo (vakar turguje mateme parduodamus ivairios talpos plastmasinius butelius maistinio spirito 96 abarotu..). po to kai paklausiau, kiek laiko jie cia sedi ir ar valgys irgi kapinese, sake, ne vaziuosim i savo kaimeli, gal nori ir tu. jo, sakau! taip nezinau kiek laiko sedejome, plepejome apie lietuva, bolivija ir pasimirusia 80mete sene, kuri mego rukyti tabaka, kartais jie pasijuokdavo is manes kechua kalba. dar siek tiek isgeres ir gaves leidima nemokamai pafotkinti ir siek tiek isgeres, pasitariau su visa kompanija ir nusprendeme, kad mano draugai, su kuriais turejau susitikti 2 valanda ir eiti valgyti i comedor popular antrame mercado central (turgaus valgykla prastuomenei) aukste, nerimaus. padekojau, atsiprasiau, kad aplinkybes vercia atsisakyti tokiu rimtu vaisiu ir visiems paspaudziau ranka iseidamas.

aisku, jokiu draugu jau nebebuvo, nes atsiduriau susitikimo vietoje 2.45, pavalgiau vienas ir gryzau i hosteli, kuriame vel pradejo skaudeti galva (is ryto atsikeliau su skaudancia, nes is vakaro su pora portugalu isgerem du butelius bolivietisko vyno – manau kad 4200 metru aukstis ir vynas mano galvai nelabai gerai..). pries pusvalandi susikisau i burna kapinese dovanotus koka lapus ir ziupsneli legía ir galvos skausmas baigia isgaruoti.

siandien man pasirode, kad bolivija, nors ir varginga salis (bent jau pietuose), bet spalvinga – indeniu moteru drabuziai, rankomis paisytos parduotuviu bei istaigu iskabos ir reklamos ant pastatu sienu, gatvese parduodami vaisiai, spalvingi desertai, padeveti amerikietiski ir nauji padirbtu etikeciu drabuzia, o cia, potosi, dar ispalvotai padazyti kolonijinio laikotarpio namai.

kuo toliau, tuo labiau mano patyrimai priestarauja bendrai paplitusiai nuomonei, kad bolivieciai yra nedraugiski, nesvetingi ir nepaslaugus. isties, gali jausti tokia banga, kai slaistaisi po miesta ar kaima kaip gringito (net ir mano hostelio aptarnaujantis personalas yra prisisunkes neitiketino nepaslaugumo, nelankstumo ir net siokios tokios neapykantos su tvirtesne valiuta cia atvykstantiems uzsienieciams), bet pavyzdziui vakar, kai valgykloj isgere paskutini buteli vyno paklauseme, kur galetume rasti licoreria (nachnykas), mums labai paslaugiai vos ne choru nurode, kaip patekti i dvi parduotuveles. per siaubinga salti (gal 7 laipsniai) nusiyre per jau pamazel girtejanciu jaunuoliu pilna bulevara iki pirmos sankryzos, sustojome pasitarti, i kuria puse eiti ir staiga ziu!, ateina mergina is kavines ir rodydama ranka sako, jums reikia eiti ten, kur sviecia ta iskaba. mano draugai portugalai issidave, nelabai iziurintys, kuria iskaba gatves apacioje reiketu vadovautis, tada mergina sako, begam su manim, as jums parodysiu! ne tik atvede mus i parduotuve, bet ir paklause 4 pardaveju kambarelio dydzio parduotuveleje, ar turi to vyno, kuri mes gereme kavineje!

tikiuosi, kad mano draugai portugalai nesikreipe i policija del kapinese dingusio lietuvio (o kur ta lietuva?!).