didysis sestadienis

esu beveik euforijos busenoje, nes jau isauso (ir ipusejo) antra diena, kai nebeskauda galvos.. praejusi sestadieni pradejau spangti nuo skaudancios galvos ir temperaturos ir balansavimo ties nuliniu energijos lygmeniu. galvojau, kad siaip, pakepino smegenis saule, ar alaus ir aukscio misinys sudarke mano vestibiuliarinio aparato funkcijas. galvojau, praeis kita diena. gal penktos dienos vakara pradejau jaustis geriau, nuejau laimingas miegoti. is ryto – vel tas pats. galvoju, neblogai mane jezus priverte pakenteti uz tai, kad nelegaliai prisistatineju jojo vardu. galvoju, teks eiti i baznycia ir atsiprasyti, bet kojos nunese i vaistine. o ten man pasake, kad ,tikriausia, tai – gripas ir idave ibuprofeno. viskas tvarkoje dabar. pagarba siuolaikinei farmacijai, kuri gali pagaminti piliules, uzmusancias visokio tipo skausmus ir negalavimus vienu ypu.

uzsibuvau la paz, bet nedaug ka nuveikiau.. uzvakar nuejau paziureti alejandro jodorowski filma ´el topo´, tai issilakste paskutiniai virusai ir iskepe pilnaties spinduliuose. ryt poryt trauksiu i saules sala indenu gerbiamiausiame titicaca ezere, is kurio atsirado visas ju pasaulis. o paskui laukia nauji veidai (inku imperijos palikuonys), garsai (neabejoju, kad jie naudoja savita ispanu kalbos varianta), kvapai (na gerai, koka lapu kvapas – visur toks pat), skoniai (sako, kad maistas ten – ivairesnis ir skanesnis, be to, yra juros gerybiu!) ir nuotykiai. ir visa tai, su bolivija palyginys, milziniskoje salyje – peru.

kad zinotum, kaip pasiilgau saules, silumos ir gryno oro! la paz – miestas issimetes abiejose slenio pusese, o autoparke dominuoja senos ir labai senos masinos. taigi, daznai tenka skrosti kokio nors autobuso, palengva lipancio i kalna, ismesta ismetamuju dulkiu debesi. o kartais, kaip dabar, net nereikia niekur eiti – gardusis dyzelio kvapas pats pasiekia pro atidarytas interneto kavines duris. sakytum, galeciau eiti i kita. ne negalima, nors rysys cia ne auksinis, bet uztat turi puikias ausines, per kurias galiu klausyti muzikos, kurios klausydavau paskutinemis savo gyvenimo londone dienomis..

o stai vakar la paz isties buvo labai taikus miestas. nedarbo (didysis) penktadienis isgyne didziaja dali miestieciu i copacabana, pasiziureti i po gatves nesiojama virgen de copacabana (kopakabanos mergele) statula arba i kaimelius arba ´i gamta´. as irgi neatsilikau – isvaziavau su kitais turistais i auksciausia pasaulyje slidinejimo trasa ant 5300 m aukstyje esancio kalno. pasidairyti. paciupineti sniega. pasiziureti i kosmoso spinduliu tyrinejimo laboratorija.

popiet gryzau i la paz ir negalejau patiketi savo akimis ir ausimis – pustustes gatves; negirdeti kasdieniniu petardu sproginejimu, anei kas kelias akimirkas pypsinciu autobusu, mikrushkiu, taksi ir kitu ishprotejusiu vairuotoju. tik katedros varpai ignoruodami viska, varpais pranesdavo laika. o petardos – tai neatskiriama demonstraciju ir protesto eityniu dalis. tiesa, dar neissiaiskinau, is kur atsirado si tradicija, bet ´suvius´ girdejau kiekviename mieste, kurio kasdienybes neatskiriama dalis yra demonstracijos ir protestai.

vakar net antimaishtines policijos neteko matyti ju iprastiniuose gatviu kampuose. bolivieciai atsakingai ziuri i sventaja savaite. tik vakare, einant pas kolega turista, is tolo pamaciau neiprastai daug zmoniu gatveje. is tolo buvo matyti kazkokie kareiviai sventinemis uniformomis, su blizganciais kalavijais ir blizganciomis triubomis. priejus arciau, gatviu sviesoje procesijos priekyje iziurejau dar vienos mergeles statula, oriai pakilusia virs visu mirtinguju galvu. kadangi buvau beveik paciame procesijos, kuria saugojo karine policija, gale, maciau tik juoda mergeles skraiste. idomu, ji verke, sypsojosi ar gerejosi savo zemiska kariauna. siaip ar taip, sutemu apsiastame tusciame mieste si kareiviu ir giedanciu moteru procesija atrode makabriskai. o gal samokslininkishkai.

kol sutikau savo kolega turista, palaipsniui suzinojau, kad mieste galioja sausas istatymas – alkoholio negalima nei parduoti, nei vartoti nuo pat nulines didziojo penktadienio valandos! juk tai diena, kai mire Dievas!, siek tiek supykusi ir isizeidusi pasake kolegos hostelio recepcioniste, kai paklausiau, kodel kodel kodel visi barai uzdaryti, o tuose keliuose veikianciuose negalima net alaus gurkstelti. kaip as tada pavydejau kaimieciams, kuriems negalioja jokie kvaili apipelije istatymai, nes po asmeninio sauso gripinio isatymo jauciausi ishtroshkes skystos duonos.. tiesa pasakius, gal ir gerai, kad la paz galioja toks istatymas, nes net ir sito drakonisko istatymo galiojimo diena teko matyti ne viena ´pavargusi´ ir kokiame nors kampe sulinkusi pilieti. rasysiu poryt laiska merui, kad turistams neturetu galioti sitas istatymas.