siandien susiruosiau palikti sucre, miesta, kuris pries simta metu prarado sostines statusa, bet ne ambicijas buti sostine (liko konstitucine sostine, su auksciausiuoju tesimu). pasirode, kad issemiau visus nuotykius, kuriuos man galejo pasiulyti sitas savo gan patraukliose kolonijines architekturos senamiescio gatvese.
beveik puse mieste praleisto laiko lijo, net hostely tekdavoo plaukti per kiemeli nuo kambario iki virtuves ar vonios. vakarais leisdavausi i baru paieskas, nes i pagrindineje aiksteje esancius barus, kuriuos nutupdavo gringos (turistai, daigiausia – anglosaksai), netrauke. pasirodo, kad nelabai yra tu baru. vakar atradau viena, bet ir tame apie 10 valanda vakaro sedejo vos keletas moksleiviu. nesuprantu, kur eina alaus gerti dviejuose sito miesto universitetuose besimokantys studentai.
ta proga nusprendziau vykti i cochabamba – didesni miesta, pasinerti i miesto surmuli, nes jau kokios trys savaites dairausi po kaimelius arba mazus miestelius. sucre – per ramus miestas, galvoju. o stai siandien atgijo sucre. prasiverze susikaupes miestelenu nepasitenkinimas. visa diena mieste girdeti suviai, ataidintys nuo miesta supanciu kalnu. pasirodo, tai ne policija kokaino prekeivius medzioja, o miestelenai pagrindineje miesto aiksteje mitinguoja. mat sucre yra viename is 6 bolivijos departamentu (vadinamu ´media luna´ – verciama kaip pusmenulis (lietuvoje) arba kruasanas (argentinoje), kurie nori issikovoti autonomija bolivijos sudetyje. tiesa pasakius, jie patys gerai nezino, ko nori – ar tik teise valdyti visus naudingus isteklius, esancius ju teritorijoje, ar ir istatymu leidyba uzsiimti. aisku, kad viskas prasidejo nuo to, kad kairuolisku paziuru indenas prezidentas, nusprende siek tiek perskirstyti gerbuvi, itraukdamas indenus, kurie visalaik buvo uzriby, o tai paliete ekonominius turtingiausiu departamentu ir oligarchu interesus.
jau turiu vaziuoti, nes protesto mitingas isdraike viesojo transporto sistema.
