ai ai, jau paskutine kovo diena, kazkur pastebejau, jauciu nora uzbaigti menesi ir bolivijos ispudzius. siandien pirma diena cusco, peru ir jauciu, kad sitame siauru gatveliu mieste ir sitoje inku palikimo prisirpusioje salyje greitai isbles bolivijos akcentai. kad ir kokie ryskus jie buvo paskutinemis dienomis.
kaip ir buvau zadejes paskutiniame irase, is bolivijos sostines issinesdinau (tik ne taip greitai, kaip zadejau..) prie titicaca ezero. dar budamas autobuse, bet pro langa zvelgdamas i ezera, jauciau, kad arteju link to, ko man truko trinantis po miestus ir minant visada po kojomis esancia zeme ar grindini – gryno oro, vandens, vejo ir akimirkos ramybes.
nesusilaikiau ir uzsidegiau mintimi isplaukt paburiuot i ezera kokiu nors nedideliu zvejo laiveliu. uzklausiau salia sedejusio boliveno, su kuriuo nuo keliones pradzios perismeteme keliais zodziais ir dalinomes tos dienos laikrasciu, ka jis man galetu patarti situo klausimu, nes neketinau naudotis turistams skirtomis paslaugomis, kurios kainuoja daug ir yra neisvengiamai lydimos ´turisto, perkancio paslaugas-vietinio, parduodancio paslaugas,´ santykio). aisku, sako, turiu pora laiveliu. pasnekejom apie detales, kaina, dave savo numeri ir copacabanoj issiskyrem savo keliais.
ketinau kita diena is pat ryto plaukti paburiuoti, bet viskas isejo visai kitaip. mat pirmadieni copacabanoj nedirba ne vienas is dvieju banku, o bankomatu ten nera. o as turejau labai mazai pinigu. gerai, kad sutikau draugus, kurie mane pigiai prakiso i hostely ir pamaitino tadien.
antradieni buvo juros dienos (kai bolivija kare prarado pakrante; si diena kazkodel minima sventiskai – yra laisvadienis, po gatves zygiavo vietinis orkestras, vakare buvo geriama ir linksminamasi) minejimas ir popiet atsidare tik bankas, priimantis kreditines korteles, kurios as neturiu. teko issikeisti atsarginius 10 doleriu. treciadienio rytui uzsisakiau laiveli 9.30, nes bankas turejo atsidaryti 8 ryto.
kita ryta sutartu laiku pasirode mano autobuso pakeleivio tevas, atirklaves laiveli, ir kartu nuejome laukti i banka, nes, pasirodo, turi atsidaryti tik 10 ryto. kol banko darbuotojas atvyko is la paz ir atidare savo kromeli, ismuse 11. uz pusvalandzio jau kelem irklus su senoliu. mano didziam nusivylimui, teko nemazai irkluoti, kol galiausiai pakilo vejas. ta laika praleidome dalindamiesi savo pusryciais ir plepedami apie si bei ta.
tardamasis del laivelio, klausiau, ar galesiu vienas isplaukti, sake, kad taip. bet kai pamaciau, kokia senolis turi bures tvirtinimo ir valdymo sistema, abu sutareme, kad gerai, jog neisplaukiau vienas. kol vejas neapsisprendes kaitaliojosi, spejau issimaudyti vidury ezero, numigti siestike, o popiet prasidejo mano issvajotasis zaidimas su melynaja bure ir veju.
taip sutartasis triju keturiu valandu plaukimas istyso ir saule pradejo judeti link horizonto. senolis taip isismagino, kad man teko tramdyti jo uzsidegima plaukti ten ir dar ten, nes taip ir nepavyko pavalgyti pietu tadien, kaip galvojom, o manes dar lauke valandos kelias pesciomis nuo jo namu iki copacabana. aisku, jam tai vienas malonumas buti ezere – nereikia trintis su bobomis namie, o ir pinigeliai byra.
keista buvo, kad net ir islipus i kranta, jis neskubejo manimi atsikratyti. pasikviete namo uzvalgyti, pavaisino arbata, suderejom gera kaina, pazaidem stalo futbola, primygtinai kviete apsilankyti po metu, kai jau bus irengtas jo namelis-koplycia, kur galesiu apsistoti, o paskui dar ir palydejo gera gabala mane. saunus tas ezero senis.
o kitadien issinesdinau is ramaus, bet gan turistinio kaimelio i saules sala. keltas ismete pietiniame salos dalyje – turistu supermarkete, bet as ir dar vienas belgas patraukem pesciomis i pietus, kur musu ziniomis, nera tiek turistu (mat vieitne bendruomene neparduoda zemiu uzsienieciams, statantiems hostelius ir restoranus, todel ten beveik nera turistams iprastu patogumu ir pasilinksminimo vietu).
per tris valandas keliavimo i kalna kylanciu ir besileidzianciu takeliu sutikome vos kelis turistus, traukiancius atgal i pietus ir kelis vietinius, einancius namo po darbo laukuose, salos viduryje. mat saloje, kuri yra istesto kalno formos, yra tik trys gyvenvietes ir po visa sala issimete laukai, kuriuose vietiniai augina bulves, pupas, kukuruzus ir saldzias bulves (daugiau niekas ten neauga, nes per aukstai). tad jiems tenka nemazai pasivaikscioti, kai reikia priziureti paselius.
nors saloje praleidau tik dvi naktis (ir viena pilna diena), atrode, kad ten isbuvau daug ilgiau. nors nieko y patingo neveikiau – gaminausi valgyt lauko virtuveje ant lauko krosneles, skaiciau, ejau miegoti anksti ir keliausi anksti; kita diena isejau pasivaikscioti po kalnus, issimaudziau dviejuose papludymiuose, kuriuose nebuvo ne vieno zmogaus, vel ejau anksti miegoti.
gryzus i hostely copacabanoj, seiminke paklause, kaip praleidau laika. labai gerai, sakau. taip, sako, ten vyksta pasisemti energijos. ir isties, jauciausi taip, lyg tas dvi dienas buciau praleides energetiniame baseine. gal neveltui toje saloje senieji indenai buvo pristate sventyklu ir garbino viena savo dievu – saule.
o dabar – jau peru ir laikas pietauti.
